Nuo 2010 m. Ukmergės kultūros centras Advento metu rengia edukacinių užsiėmimų savaitę vaikams, moksleiviams bei visų amžiaus grupių Ukmergės rajono gyventojams. Eilę metų atvykus į edukacijas buvo galima susipažinti su įvairiais amatais, jų technologijomis, pasiklausyti Lietuvoje žymių lektorių paskaitų etninės kultūros tematika. 2020 metai šiek tiek kitokie, bet tradicijų keisti neketiname. Siūlome susipažinti su Adventinėmis edukacijomis vykusiomis nuotoliniu būdu. Užsiėmimus vedė Ukmergės rajono meistrai bei sertifikuoti amatininkai iš kitų Lietuvos vietovių.

Advento vainiko gamyba (edukatorė Asta Lukoševičienė)

Pristatome pirmąją pamokėlę „Advento vainiko pynimas“

Advento vainiką sugalvojo vokiečių pastorius Johanas Heinrichas Vichernas. Jis rūpinosi našlaičiais, benamiais, vargingai gyvenančių šeimų vaikais. Šie labai laukdavo Šv. Kalėdų ir vis klausinėdavo, kada gi pagaliau šventė ateis. Kad laiką lengviau būtų skaičiuoti, 1839 m. pastorius ant seno medinio vežimo rato pritvirtino 19 mažų raudonų žvakių ir 4 dideles baltas. Kas rytą globėjas kartu su vaikais uždegdavo po mažą žvakutę, o kiekvieną sekmadienį – po didelę baltą. J. H. Vichernas tikriausiai net neįsivaizdavo, kad jo sumanymas paplis ir gyvuos iki šių dienų.

Ši video pamokėlė (edukatorė Asta Lukoševičienė) atskleidžia šiuolaikinio Advento vainiko kūrimo paslaptis.

Šią edukaciją galite peržiūrėti čia:

Karpinių edukacija „Pabeldė angelas į širdį“ (edukatorė Odeta Bražėnienė)

Pynimas iš nendrių ir kitų gamtinių medžiagų (edukatorė Virginija Rimkutė);

Nuo pat seniausių laikų įvairūs smilginiai ir pakrančių augalai, medžių ir krūmų žievės ir karnos buvo naudojami krepšių pynimui. O šiaudai žmonių gyvenime tapo svarbūs nuo tada, kai pradėta auginti javus. Buvo naudojamos dvi pagrindinės technikos: įvijinė ir iš kaselių. Įvijinė technika, kai medžiaga siuvama šaknimi, žievele, karna ar siūlu nuo centro spirale, yra viena iš pačių seniausių, tokios pintinės labai tvirtos ir patvarios. Pynimas kasele kiek vėlyvesnis, o nuo viduramžių iš kaselių pinti ne tik krepšiai, bet ir skrybėlės. Pintinės ir kraitelės būdavo įvairiausių dydžių ir paskirties. Dažniausiai tai būdavo naudojama sausiems maisto produktams laikyti, taip pat grūdams sėti ar vėtyti. Mūsų etnografinėje medžiagoje geriausiai žinomos didžiulės į puodynes panašios pintinės, vadinamos karbijomis, bumbliais ir kitaip. Šiandienos akimis žiūrint, labai įdomus atrodytų šiaudinis apavas, dėvėtas žiemą (ar prisimenate dainelę „šiaudų batai, šakaliniai padai“?). Taip pat muziejuose galima aptikti labai simpatiškių rankinukų, dėžučių, skrynelių. 

Meistrė Virginija Rimkutė, archeologė, sertifikuota tradicinė amatininkė

Filmavo Judita Babenskienė

„Šeivutės nėriniai“ arba kilpinukų nėrimas (edukatorė Regina Zabielienė)

Kalėdinė pasaka apie Aitvarą (pasaką seka Dėdienytė ir Agotėlė)