Pristatydama savo 20-ąją personalinę parodą, ilgai galvojau, ką noriu pristatyti. Tai – mano asmeninis prisilietimas prie šimtmečio Dainų šventės dvasios. Buvau ne tik balsas, bet ir dalelė istorijos. Būti šios ypatingos šventės dalimi buvo ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir gilus išgyvenimas – tarsi būti gyvo medžio dalimi, kuriam laikas augina metines rieves, o žmonių balsai – širdies plakimą.

Giria – tai gyvastis, ramybė, mūsų tautos dvasios šaltinis. Ji tyliai augina mus, o mes – turime ją branginti ir saugoti. Šį ryšį su gamta, su balsu ir atmintimi bandau perteikti per skirtingas grafikos technikas.

Per savo kūrinius kviečiu įsiklausyti – kaip daina gali užauginti girią, o giria – sukurti dainą. Kūrinys „Laiko ratu“, sukurtas iš medžio rievės atspaudo, primena mūsų kelią – metų, prisiminimų, girių apsuptyje. Kiekviena rievė – tai tarsi tautos balsas, išlikęs laike, tyliai pasakojantis apie augimą, gyvastį, tęstinumą.

Linoraižiniuose atgimsta Dainų šventės dainos – jų vizualios interpretacijos apie vienybę, šviesą ir tai, ką reiškia būti bendro dainavimo dalimi. Monotipijoje įamžinta choro „Eglė“ drabužio koljė detalė – tarsi tiltas tarp žmogaus ir bendruomenės, tarp asmeniškumo ir mūsų šaknų.

Visi šie darbai – tai mano noras kalbėti apie tai, kas svarbu: apie mus, apie šaknis, apie girią, kuri žaliuoja tol, kol ją mylime.

Kviečiu jus sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Kad pajustumėte: giria gyva tol, kol gyvas mūsų jausmas, mūsų balsas, mūsų pagarba.

Su meile Stanislava